Šie, 2026-ieji, – ypatingi, gausūs jubiliejų. Telšių vyskupija visus šiuos metus minės įsteigimo šimtmetį. Kiekvienam parapijiečiui svarbu patirti per tuos dešimtmečius išaugintą tikėjimą, pasidžiaugti tarnystės ir liudijimo vaisiais.
Renginių gausa, skirta Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus – XIX a. švietėjo, rašytojo, blaivybės sąjūdžio įkūrėjo ir puoselėtojo, ištikimo ganytojo, kuriam rūpėjo kiekvienas – ir mažas, ir senas, – atvėrė visų metų, Lietuvos Vyriausybės paskelbtų šiai asmenybei įprasminti, vartus. 225-asis iškilios asmenybės gimimo metinių minėjimas, prasidėjęs Varniuose, pasiekė ir gimtąjį Motiejaus Valančiaus kraštą, kuris išaugino, subrandino ir išleido į kelią, įdėdamas patį brangiausią – pagarbą ir meilę savo tėviškei, gimtajai žemaičių tarmei, laisvės troškulį ir tikėjimą – nepajudinamą žmogaus dvasinės stiprybės atsparą.
Tarp šių minimų jubiliejinių datų kaip jungiamoji grandis yra žmogaus, vieno tikėjimo brandintojų ir augintojų, 30 metų Telšių vyskupijai vadovavusio Antano Vaičiaus (1926–2008) jubiliejus: balandžio 5 d. sukanka 100 metų nuo šio Žemaitijos dvasinio ganytojo gimimo. Nepailstamai kūręs gyvą, mylinčią ir viltį skleidžiančią Bažnyčią vyskupas išlieka vienas tvirčiausių tiltų, sujungusių Žemaitijos istoriją su jos žmonių likimais.
Visi A. Vaičiaus kunigystės metai prabėgo Žemaitijoje ar būnant netoli jos: Plungė, Klaipėda, Žygaičiai, Salantai… Yra prisipažinęs, kad per visus apaštalavimo dešimtmečius niekada nesuabejojęs savo pašaukimu. Su meilės ir ilgesio gaidele pasakodavo apie savo tėvų namus Geidučių kaime, netoli Šačių. „Nuo pat mažų dienų troškau tapti kunigu, – yra pasakojęs vyskupas. – Kasryt bėgdavau į Mosėdžio bažnyčią, kur patarnaudavau Mišioms.“
Pasirinkęs tolesnį gyvenimo kelią savo svajonę laikė paslapty, neprasitardamas apie ją net tėvams. Besimokydamas Skuodo gimnazijoje, apie savo troškimą parašė Telšių kunigų seminarijos rektoriui ir netrukus gavo kvietimą atvykti mokytis. Taip 1940 m., būdamas šešiolikos metų, išvyko į Telšius, kur baigė tris licėjinius seminarijos kursus. Sovietams uždarius seminariją, liko viena diecezinė kunigų seminarija Kaune. 1945 m. rudenį dalis jos klierikų pasitraukė į Vakarus. „Jų vietą užpildėme mes – vaikinai, atvykę iš provincijos tęsti studijų. Sumažinus seminaristų skaičių, tarp tų, kuriems buvo leista tęsti studijas, buvau ir aš“, – prisimindavo vyskupas. 1950 m. vyras buvo įšventintas į kunigus ir 1951 m. pavasarį išvyko į pirmąją savo tarnystės vietą – Plungės bažnyčią. Pirmą kartą A. Vaičiaus – vyskupo emerito duris Kalno gatvėje Telšiuose pravėriau 2005 m. Kartu su vaizdo filmo „Bažnyčios – amžini paminklai vyskupui Motiejui Valančiui“ autoriais – buvusiu Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus draugijos įkūrėju ir ilgamečiu pirmininku Pranu Andriejaičiu bei fotografu, miesto ir rajono renginių fiksuotoju Jonu Šimkumi filmą turėjome pristatyti seminarijos studentams. Kurdami šį filmą, vyrai skersai išilgai pervažiavo Lietuvą, pasiekė Latviją, aplankė 24 bažnyčias iš 49, kurias vyskupas M. Valančius statė, prikėlė antram gyvenimui, koncelebravo. Vaizdo filme įžanginį žodį tarė A. Vaičius, apžvelgdamas ganytojo nuveiktus darbus ir tų darbų prasmę. Renginys praėjo turiningai, po to laukė susitikimas su A. Vaičiumi jo namuose.
Iki šiol įsiminė šio susitikimo fragmentai. Man, užaugusiai agnostinėje aplinkoje, bažnyčia ir joje tarnaujantys žmonės kėlė pagarbią baimę. Tad nenuostabu, kad vyskupo namų erdvė rodėsi sakrali ir paslaptinga. Nuo sienų žvelgiantys paveikslai, ant darbo stalo knygų ir rankraščių gausa… Jo Ekscelencija juokavo, kad, nors esąs „senelis pensininkas“, bet bėgantis nuo to ramybės būvio, visur besistengiantis dalyvauti – ir politikoje, ir sporte. „Pavargstu bežiūrėdamas televizorių, o rūpi boksas ir bušido, futbolas ir krepšinis. Tas pats yra ir su politinėmis laidomis. Dienos, savaitės, mėnesiai praeina kaip žaibas“, – sakė jis.
Pokalbių temos vijo viena kitą. Prisiminėme 2001 m. gegužės 13 d., kai per patį sodų žydėjimą Nasrėnai pakvietė į paminklo Motiejui Valančiui atidengimo šventę, kuri turėjo baigti per visą Lietuvą nuvilnijusį vyskupo gimimo 200-ųjų metinių minėjimo ciklą. Žmonių minios plūste plūdo į šventę. Politikai, aukščiausi Bažnyčios tarnai, Motiejaus Valančiaus giminės, žiniasklaidos atstovai. Dalyvavo vyskupai Jonas Boruta, Jonas Kauneckas, Rimantas Norvila, Juozapas Matulaitis. Prie paminklo buvo aukojamos šv. Mišios, kurioms vadovavo Antanas Vaičius. Pasibaigus iškilmėms, žmonės būriavosi, bendravo tarpusavyje. Užgrojus muzikantams, susikibome už rankų į ratelį „Aguonėlei“. Kartu su vyskupais aguonėlę sėjome ir daiginome, augome ir kalbinome žvirblį čiulbuonėlį… Buvo nepakartojama. Manau, nuotrauka, įamžinusi šį vaizdą, turėtų būti nugulusi į Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus Nasrėnuose archyvą.
Ir vėliau, ne kartą lankantis dvasininko namuose, mūsų laukdavo ne tik vaišėmis nukrautas stalas, rūpestingosios vyskupo sesers Onutės padengtas, bet ir prasmingi pokalbiai, aprėpiantys plačias kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo temas.
Vyskupas A. Vaičius buvo Klaipėdos universiteto garbės daktaras, Gedimino trečiojo laipsnio ordino kavalierius. Bet nei garbingi vardai, nei titulai jo nenutolino nuo paprastų žmonių rūpesčių ir džiaugsmų. Atmintin įstrigęs kitas epizodas: 1999 m. buvo minimas lietuviško viešai parodyto spektaklio – Keturakio „Amerika pirtyje“ – šimtmetis. Iškilmes, prasidėjusias Palangoje, simboliškai pratęsė prie Medvėgalio kalno įvykusi Lietuvos klojimų teatrų Didžioji krivūlė, kur vyskupas A. Vaičius aukojo šv. Mišias, o pamokslą pradėjo visus sujaudinusiu kreipiniu: „Mano mieli žemaitėliai“. Didžiausią dovaną, kaip pats ne kartą sakė, laikė Lietuvos laisvę, kvietė išmintingai ja naudotis, susitelkti ir eiti į dvasinį prisikėlimą.
2006 m. Jo Ekscelencija ruošėsi savo 80 metų jubiliejui. P. Andriejaitis ir J. Šimkus nutarė susukti vaizdo filmą apie šį iškilų Lietuvos dvasininką. Buvo filmuojama Telšių arkikatedroje, kunigų seminarijoje, paties jubiliato namuose. Į atmintį įsiveržė dar vienas susitikimo epizodas, kai sumontuotą vaizdo filmą „Šeštasis Telšių vyskupas“ vežėme parodyti A. Vaičiui. Tuo metu jis jau sirgo, sunkiai vaikščiojo. Mūsų atvykimas jam ir jo seseriai Onutei buvo didelė šventė. Bendrystė užsitęsė iki gilios nakties. Susiruošusius namo dvasiškasis tėvas palydėjo iki pat durų, iškėlęs rankas palaimino. Važiavome apšviesti mėnulio pilnaties, po žvaigždžių nubarstytu dangumi. Su savimi vežėme neįkainojamą dovaną – nepaprasto žmogaus meilę, kurią jis dalino kiekvienam tikėdamas, kad tik ji „gali pakeisti žemės veidą“.
2008 m. lapkričio 25 d. vyskupas emeritas atgulė Telšių arkikatedros šventoriuje, prie dar jam gyvam esant pastatyto rūpintojėlio. A. Vaičiaus viso gyvenimo ir tarnystės siekis turėjo aiškų tikslą – tęsti savo idealo – vyskupo Motiejaus Valančiaus darbus. Tas ALTER EGO – susidvejinimo stebuklas – neatsiejamai supynė dviejų Žemaitijos ąžuolų šaknis ir šakas, tarsi liudytų žmonių tikėjimo amžinumą ir dvasinę stiprybę.
