Kovo 10 d. įvykusiame neeiliniame Kretingos rajono savivaldybės tarybos posėdyje uždegta žalia šviesa projektui įgyvendinti. Tačiau per tą gerą pusvalandį, kol buvo svarstomas „Norfos“ klausimas, Kretingos rajono Sąjūdžio narys Gediminas Venckus kartu su kitais opozicijos nariais savo laikysena, alternatyvių sprendimų teikimu ir populistinėmis kalbomis aiškiai deklaravo, kad žmonių interesai jiems – mažiausi argumentai. Daug svarbiau – populistinės kalbos ir akių muilinimas.
Priminsiu, kad dar 2024 m. gruodį „Norfos“ atstovai susitiko su Salantų bendruomene. Buvo kalbamasi, derinami lūkesčiai, pradėtos diskusijos dėl sklypo, kur planuojama statyti „Norfą“, detaliojo plano sprendinių. Tai buvo konstruktyvus žingsnis į priekį, nes būtent taip demokratinėje savivaldoje ir turi vykti procesai: kalbantis, derinant, ieškant kompromisų. Procesas judėjo toliau, gal ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet atsakingai, toliau derantis su verslo atstovais ir laikantis teisėkūros principų.
Esama situacija ir tolesni Savivaldybės veiksmai buvo pristatyti, aptarti ir su Tarybos nariais. Tačiau praėjusių metų pabaigoje opozicijos lyderė Jolanta Gedvilaitė nusprendė veikti savaip – viešai apkaltinti politinę daugumą ir merą vilkinant sprendimą dėl „Norfos“ atėjimo. Skambūs populistiniai pareiškimai, aiškūs kaltinimai, viešas pasipiktinimas, nutylint vieną esminę aplinkybę, kad sprendimų priėmimas savivaldoje nėra vienos dienos ar vieno politinio pareiškimo reikalas.
Be viešų populistinių pareiškimų, kitų veiksmų, realiai galėjusių paspartinti „Norfos“ atėjimo į Salantus klausimą, opozicija per visą tą laiką taip ir nesiėmė. Atvirkščiai, realią iniciatyvą šiuo klausimu parodė tik daugumos atstovai – praėjusių metų lapkritį Kretingos krašto narys Mindaugas Černeckis pateikė Tarybos balsavimui protokolinį sprendimą, realiai leidusiam atsirasti ir jau minėtam, praėjusią savaitę Tarybos priimtam ir žalią šviesą „Norfos“ atsiradimui uždegusiam sprendimui.
Noriu akcentuoti, kad dar vasarį per įvykusį Tarybos posėdį Savivaldybės vyriausiasis architektas informavo, kad susitarimas jau pasiektas ir su verslo atstovais: suderinta parduotuvės kvadratūra, užstatymo plotas, rasti kiti kompromisai, o sprendimas Tarybai bus teikiamas kovą.
Laiko savo pasiūlymams teikti Tarybos nariai turėjo į valias. Bet ar nors vieno pasiūlymo iki pat paminėtojo Tarybos posėdžio buvo sulaukta? Deja, ne.
Tačiau jau tradiciškai opozicijos atstovų siūlymai atsirado tik per Tarybos posėdį. Ne diskusijų etape, ne tada, kai buvo kviečiama kalbėtis, o paskutinę akimirką, kai viskas suderinta ne tik su „Norfos“ atstovais, bet ir teisininkais, atsakingais specialistais, kitais Tarybos nariais. Įdomiausia, kad viename opozicijos per posėdį pateiktų siūlymų buvo ir tai, kad infrastruktūra aplink galimą parduotuvės vietovę turėtų pasirūpinti ne verslo atstovai, o savivalda iš mokesčių mokėtojų pinigų.
O po pastarojo Tarybos posėdžio neišvengiamai kyla ir klausimas – opozicijos tikslas buvo pagerinti projektą ar sukurti procedūrinį trikdį ir vilkinti procesą? Juolab kad galiausiai tam pačiam sprendimo projektui buvo pritarta vienbalsiai.
Šioje situacijoje labiausiai nuvilia ne pats politinis ginčas. Demokratijoje jis natūralus. Labiausiai nuvilia veidmainystė – kai viešai deklaruojama parama, o realūs veiksmai rodo bandymą stabdyti; kai kaltinimai metami kitiems, bet pačių elgesys prisideda prie vilkinimo; kai straipsnyje klausiama „kas ir kodėl vilkina“, o laikas atskleidžia, kad atsakymas slypi pačiuose klausimo autoriaus komandos veiksmuose.
Politikoje galima nesutikti, galima turėti kitą viziją, galima ginčytis dėl detalių. Tačiau sąžiningumas reikalauja nuoseklumo. Jei esi už verslo atėjimą, tai dirbi tam, kad procesas vyktų sklandžiai. Jei turi pastabų, tai teiki jas laiku ir atsakingai. Jei kritikuoji, tai pats rodai pavyzdį, kaip turi veikti teisėkūros procesas. Priešingu atveju tai tampa ne konstruktyvia opozicija, o politine taktika, kurioje svarbiausia ne rezultatas bendruomenei, o galimybė susirinkti trumpalaikius politinius dividendus. Laikas parodė, kad kaukės ilgai neišsilaiko, ir atsakymas į garsiai užduotą klausimą „kas ir kodėl vilkino sprendimą“ tapo paprastesnis negu galėjo pasirodyti iš pradžių. Kartais didžiausi kaltintojai patys tampa savo kaltinimų įkaitais.
