Kretingoje – šeimos šaknys
Parodoje eksponuojama keliasdešimt šaltųjų ginklų, atkeliavusių iš viso pasaulio – peilių, kardų, puskardžių, durklų, durtuvų, kalavijų, dovanotų ar asmeniškai įsigytų, paimtų kaip trofėjai iš mūšio lauko, atkurtų kaip įvairių istorinių epochų karybos artefaktai. Taip pat pristatyti ir garbingi A. Pociaus, kaip 2009–2014 m. Lietuvos kariuomenės vado, užtarnauti apdovanojimai.
Atidarant parodą gausiam būriui susirinkusių kretingiškių generolas A. Pocius pirmiausiai prisipažino, kad Kretinga jam – ypač brangus ir artimas kraštas: „Nors esu gimęs Klaipėdoje, mano tėvų šaknys – Kretingoje: mama Bronislava yra kilusi iš Rubulių, ten dar gyvena keli mano pusbroliai. Tėvo šeima iš Mosėdžio apylinkių persikraustė į Salantus, apsigyveno netoli Orvidų sodybos, vaikystėje kartu su Viliumi lankstydavome po akmenų krūvas. Ligi šiol ten tebeturime gabalą žemės. Seneliai iš tėvo Alfonso pusės yra palaidoti Salantuose. Vaikystėje pas juos daug laiko praleisdavau, ir dabar čia miela sugrįžti, nes aplink Salantus dar turiu giminių.“
Bičiuliškai A. Pocius ranką spaudė buvusiam Kretingos rajono merui Juozui Mažeikai, mat, jiedu pažįstami nuo seno: J. Mažeikos kaimynystėje gyvena A. Pociaus pusseserė ir krikšto mama Petrutė Maksvytienė, per jos šeimą užsimezgė bendrystė.
Karas turi baigtis. Manau, kad Ukrainos ribos liks tokios, kaip yra dabar – dalis teritorijos liks užimta Rusijos. Per istorinę prizmę vedu tokią paralelę: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais rytų Ukraina ir Krymas priklausė Aukso ordai, ir Maskva ją atsigriebs. Tai, ką užgrobė, tikrai neatiduos, derybos ir turės vykti ties ta riba. Dabar Europai svarbu padėti apsaugoti didžiąja dalį Ukrainos. Kai mokiausi JAV, įsiminė vieno profesoriaus nuomonė: „Visi esam praeitis ekspertai, aš pažįstu tik vieną ateities ekspertą – tai ponas Dievas“, – sakė Arvydas Pocius.
—
Kiekvieno indėlis laisvei
Parodą, sakė svečias, jis parengęs prieš dvejus metus, minint įstojimo į NATO 20-metį: pirmiausia kolekcija buvo eksponuota Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, vėliau Vytauto Didžiojo karo muziejuje, kuris, beje, įkurtas taip pat mūsų kraštiečio generolo Vlado Nagiaus-Nagevičiaus. Šiemet Sausio 15-isos – Klaipėdos krašto dienos – proga kolekcija atgabenta į Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejų, o iš jo, Kretingos muziejaus vadovo ir šaulių kuopos vado Romando Žiubrio iniciatyva, minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, atkeliavo į Kretingą.
—
Ši stotelė, neslėpė A. Pocius, jam ypatinga ne vien dėl šaknų Kretingos krašte, o – ir istorinio palikimo: tarp jo artimų giminių yra žuvusių partizanų, buvusių politinių kalinių ir tremtinių, iš šių dar vaikystėje tekę girdėti apie laisvės troškimą, kovas už ją ir valstybingumą. „Dėdė dar sovietmečiu sakydavo, pamatysi – Lietuva bus laisva. Ir kai atėjome į Sąjūdį, pirmieji trispalves iškėlė politiniai kaliniai ir tremtiniai – jie buvo drąsiausi, jau praėję savo lagerius ir nieko nebebijantys. Todėl ir mano rodoma kolekcija yra ne vien apie ginklus, bet ir tai, kas stovi už jų, apie diplomatiją, primenanti, kad laisvė – trapi ir ją privalome ginti“, – akcentavo aukšto rango kariškis.
Jis tęsė mintį: „Kovoti už laisvę reikia būti pasirengus visada, nesiklaupti ant kelių, bet ginti tai, ką iškovojo mūsų tėvai, seneliai ir mes patys. Tai ypač aktualu dabar, kai vyksta karai, ir kiekvienas turime žinoti savo vietą ir pareigą prisidėti prie valstybės išsaugojimo.“
Brangiausia tėvo dovana
A. Pocius pasakojo, kad tuomet, kai vadovavo Lietuvos kariuomenei, atvykus į kitą valstybę su oficialiu vizitu, kolegoms veždavo dovanų, dažnai lietuvių meistrų kalvystės darbų – lietuviškų kalavijų ir durklų, rastų piliakalnių apylinkėse, kopijų. Parodoje jis sukonkretino – vieną tokią kalavijo kopiją jis dovanojo JAV admirolui ir
NATO kariuomenės vadui Europoje Džeimsui Stavridžiui.
Buvo numatęs istorinio kalavijo kopiją dovanoti ir Lenkijos kariuomenės vadui Francišekui Gangorui: „Jis man įteikė skeptrą, kaip istoriškai dar iš Abiejų Tautų Respublikos susiklosčiusios bendrystės simbolį, o aš nebespėjau: 2010-ųjų balandį jis skrido į Katynėje sušaudytų lenkų karininkų pagerbimo ceremoniją karu su prezidentu Lechu Kačinskiu. Visa delegacija žuvo aviakatastrofoje, manoma, surengtoje Rusijos specialiųjų tarnybų. Kalaviją nuvežiau į generolo laidotuves ir perdaviau jo šeimai.“
Kaip vieną vertingiausių kolekcininkas ir išskyrė kito Lenkijos kariuomenės vado Mečislovo Cieniucho 2012-aisiais jam padovanotą paradinį kardą su užrašu „Dievas. Garbė. Tėvynė“.
„Žinau, kad kitų kolekcininkų kolekcijos yra brangesnės ir originalesnės, bet man ji – ypatinga, nes iš esmės sukaupta tarnybos metu. O prasidėjo nuo tėvo dovanoto II pasaulinio karo laikų prie vokiško karabino „Mauser“ tvirtinamo peilio-durklo. Vėliau kaimuose tokiu peiliu kiaules skersdavo. Tėvas tokį turėjo ir man paliko“, – generolas neslėpė, kad šios tėvo dovanos parodoje nėra, nes ji, pašnekovo žodžiais, per brangi vežioti, kaip ir vienos lietuvių emigrantų šeimos JAV karo koledžo baigimo proga jam dovanoto kardo, priklausiusio tos šeimos seneliui, tarnavusiam amerikiečių kariuomenėje.
Ginklai, kaip karo trofėjai
Asmeninėje A. Pociaus ginklų kolekcijoje – ir apdovanojimai už tam tikras atliktas užduotis, tarptautines misijas. Ginklai – du durklai, kaip karo trofėjai, pagal tarptautinę teisę, atkeliavę iš Afganistano, kur Lietuvos kariai vykdė operacijas prieš Talibano kovotojus, atimti iš Talibano kovotojų : vieną jų padovanojo sūnėnas Linas Pocius, kuris buvo specialiųjų pajėgų „Aitvaras“ eskadrono vadas, kitas – tradicinis lenktas persiškas durklas.
Turtingoje durklų kolekcijoje – ir kartvelų durklas, ir JAV specialiai Persijos įlankos karui pagamintas durklas, ir Lietuvos kariams specialiai pagamintas durklas, ir Švedijos kariuomenės vado dovana. Akį traukia išgyvenimo peilis su galąstuvu, kabliuku žuviai pasigauti ir rankenoje įsuktu kompasu. Suomių kare su Rusija 1939–1940 m. naudotas peilis, vadinamoji finka, – žinomas ligi šiol: kariai atšliuoždavo slidėmis ir tylomis smeigdavo priešui.
Tarp karo tarnyboje užtarnautų A. Pociaus apdovanojimų – itin garbingi: Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius), Sausio 13-osios atminimo medalis, Kariuomenės kūrėjų savanorių medalis, Krašto apsaugos sistemos medalis „Už nuopelnus“ ir kiti, tarp jų unikalūs – Prancūzijos Respublikos Garbės legiono Karininko ordinas, Maltos ordino karininko kryžius, JAV nacionalinės gvardijos apdovanojimas už bendradarbiavimo rezultatus ir dalyvavimą karinėse operacijose. „Mes, kariškai, kaip ir moterys, mėgstame blizgučius, tam tikromis progomis pasipuošiame savaisiais „guči“, – pajuokavo svečias.