Netikėtas kelias į juvelyriką
Gerda ir jos vyras Arnoldas – klaipėdiečiai, prieš šešerius metus gyvenimą perkėlę į Kretingą. Tuo metu niekas dar nežadėjo, kad vieną dieną jie ims kurti papuošalus iš monetų. Iš pradžių Gerdos gyvenimo kelias vedė visai kitur – į rinkodarą. Baigusi žurnalistikos studijas Klaipėdos universitete ji dirbo juvelyrikos ir laikrodžių įmonėje: rūpinosi komunikacija, reklama, rinkodaros strategijomis. Darbas suteikė galimybę iš arti pažinti juvelyrikos industriją.
Ypač įsimintina tapo kelionė į Šveicariją – vieną didžiausių Europoje laikrodžių ir juvelyrikos parodų Bazelyje. „Ten pirmą kartą pamačiau papuošalų pasaulį iš arti: jo prabangą, verslo užkulisius. Tai man paliko neišdildomą įspūdį“, – prisiminė kūrėja.
Vis dėlto tuo metu ji dar negalvojo pati kurti papuošalus. Visą dėmesį ji sutelkė į rinkodaros sritį. Baigė rinkodaros magistro studijas, su kolega įkūrė reklamos agentūrą Klaipėdoje, rengė rinkodaros strategijas įmonėms.
Mintis kurti papuošalus atsirado gerokai vėliau, kai, pasiekusi profesines lubas, pradėjo svarstyti apie savo verslą, kuriame galėtų pati kurti produktą.
Šeimos istorija, kuri tyliai laukė
Kūrybos pradžią lydėjo ir netikėtas atradimas apie šeimą. Kai Gerda su vyru nusprendė vestuves švęsti restorane „Vienaragio malūnas“ Kretingoje, tėvas jai papasakojo iki tol nežinotą faktą: šios vietos interjero kalvystės darbai – šviestuvai, turėklai, detalės – buvo nukalti jos senelio Adolfo Jako. „Tai buvo labai graži ir netikėta žinia. Atrodė, lyg kažkur giliai manyje nubudo prigimtinis amatas ir ryšys su daugelį metų lavintais kalvystės įgūdžiais“, – kalbėjo Gerda.
Galbūt būtent tada, nors ir nepastebimai, jai pradėjo kilti naujos idėjos būsimam verslui. Gerda pasidalino, kaip jos močiutė Danutė, būdama jūreivė, kas kartą grįžusi iš jūrinių kelionių parsiveždavo ne tik įdomių istorijų ir įspūdžių apie pamatytas naujas šalis, bet ir monetų iš tų kraštų. Jos buvo kolekcionuojamos, o vėliau perduotos jai saugoti. „Tai visada buvo daugiau negu tik monetos piniginėje. Tai buvo gražūs vaikystės prisiminimai, laikas, praleistas su močiute klausantis jos istorijų“, – atviravo pašnekovė.
Kartą atradusi šią piniginę namie, ji parodė vyrui, kuris yra numizmatas – monetų kolekcionierius. „Tuomet jau žinojau, kad turime šiuos „prisiminimus“ prikelti antram gyvenimui“, – tikino G. Karalienė.
Taip gimė mintis monetą paversti papuošalo centru.
Minimalizmas, leidžiantis kalbėti monetai
Kūrėjos principas nuo pat pradžių buvo paprastas: moneta turi išlikti pagrindine papuošalo ašimi. Todėl dizainas sąmoningai minimalistinis – tik subtilios detalės, kurios leidžia atsiskleisti monetos reljefui.
Monetos kruopščiai valomos, apdirbamos, o jų paviršius padengiamas tauriųjų metalų – dažniausiai aukso arba sidabro – sluoksniu. Naudojamos tik rinkoje cirkuliavusios monetos – tos, kurios iš tikrųjų buvo naudojamos kasdienybėje. „Jos turi įbrėžimų, nusidėvėjimo žymių, spalvos pakitimų. Bet man būtent tai ir gražu – jos matė gyvenimą, pasakoja unikalią istoriją“, – kalbėjo kūrėja.
Idėja kurti papuošalus su monetomis iš pradžių neatrodė sudėtinga, tačiau jos įgyvendinimas užtruko. Pasirodė, kad prie daugelio monetų dėl metalo sudėties labai sudėtinga prilituoti juvelyrines detales – ne vienas juvelyras atsisako imtis tokio darbo.
Tuomet Gerda nusprendė mokytis pati. Ji metus studijavo juvelyriką Kaune, o tuo pat metu jos vyras Arnoldas gilinosi į galvanizavimo procesus – kaip elektrolizės būdu dengti monetų paviršius tauriųjų metalų sluoksniu. „Pirmą papuošalą, kuriuo buvau tikrai patenkinta, rankose laikiau tik po pusantrų metų“, – patirtimi dalinosi juvelyrė.
Šiandien Gerdos papuošaluose atgimsta monetos iš įvairių pasaulio šalių – nuo Italijos ir Danijos iki Japonijos ar Kanados, iš viso – 26 šalių monetos. Tačiau ypatingą vietą kolekcijoje užima lietuviški litai.
Kūrėja naudoja 10, 20 centų ir 1 lito nominalus. „Vienas litas daugeliui mūsų kartos žmonių reiškia vaikystę – ledus, traškučių pakelį ar mamos duotą monetą kišenpinigiams. Tai labai simbolinis prisiminimas, kurį šiandien kaip nostalgiją noriai perka ir dėvi užsienio lietuviai ir ne tik“, – atkreipė dėmesį Gerda.
Ne mažiau populiarios ir 50, 100 lyrų itališkos monetos. Ant jų vaizduojama Minerva – išminties, karo deivė, ir Vulkanas – kalvystės dievas. Tokie simboliai suteikia papuošalui prasmę. „Žmonės monetose ieško reikšmės, nori įprasminti tam tikras gyvenimo akimirkas, todėl ieško, kaip tai padaryti, o mūsų kuriami kaklo papuošalai, apyrankės, sąsagos su monetomis tam puikia tinka“, – paaiškino G. Karalienė.
Domėjimasis monetų simbolika natūraliai atvedė ir prie Antikos kultūros. Gerda šiandien skaito knygas apie Senovės Romą, jos mitologiją, meną ir juvelyrikos tradicijas. „Daug dalykų, kuriuos šiandien laikome savaime suprantamais Europoje, gimė dar Romos imperijos laikais – menas, kultūra, simboliai, kuriuos gerai žinome“, – akcentavo ji. Šis susižavėjimas atsispindi ir naujuose jos kūriniuose – sidabriniuose papuošaluose su natūraliais akmenimis, kuriuose subtiliai atsikartoja antikos motyvai. „Tai unikali, vienetinė kolekcija. Daugiau tokios papuošalų kolekcijos nebebus“, – savo kūrybiniais atradimais pasidalino pašnekovė.
Monetos iš viso pasaulio
Kad papuošalams nepritrūktų žaliavos, Gerda ir Arnoldas nuolat lankosi tarptautinėse numizmatų parodose. Ten jie ieško monetų, kurios būtų tinkamos papuošalams – įdomios formos, reljefo ar simbolikos.
Šiandien jų kolekcijoje jau yra monetų iš beveik trijų dešimčių šalių. „Norėtųsi, kad vieną dieną galėtume turėti monetų iš visų pasaulio valstybių. Tada kiekvienas žmogus galėtų rasti savo istoriją“, – svajonę atskleidė kūrėja.
Tačiau jos papuošalai jau dabar liudija aiškią idėją: daiktai gali turėti antrą gyvenimą, o papuošalas gali būti ne tik puošmena, bet ir istorija, kurią žmogus nešiojasi su savimi. Galbūt todėl monetos, kurios kadaise skambėjo kišenėse ar kasos stalčiuose, šiandien Kretingoje virsta papuošalais – mažais pasaulio fragmentais, kuriems suteikta nauja forma.
Edita KALNIENĖ
