Šį savo darbą autorius pavadino grafiškai atlikta Kretingos muziejaus tiriamąja medžiaga – savotišku metraščiu, kuris pagal savo apimtis pretenduoja tapti Lietuvos rekordu.
Prasidėjo nuo vakarėlio
„Man pačiam atrodo, kad jau užtenka: periodas nuo 2000-ųjų, kai visas muziejaus kolektyvas įsiamžino bendroje nuotraukoje, yra užbaigtas, o iš praeities kone kasdien vis dar sužinai, kad tas ar anas dirbo vienokį ar kitokį darbą. Čia gali būti pasaka be pabaigos“, – apie atlėgstantį entuziazmą prasitarė A. Patamsis.
Paklaustas, kaip gimė šis sumanymas, menininkas atsakė: „Valstybės, miestai, dvarai turi savo istorijas, o mūsų muziejus tokios, grįstos ne vien faktais, o atskleidžiant jį kūrusias asmenybes, neturi. Buvo smalsu sužinoti, kiek gi žmonių dirbo šioje srityje, nes į kalėdinį vakarėlį susirinko 31 muziejaus darbuotojas, 13 nedalyvavo – juos visus ir sumaniau nupiešti. Tuomet kilo mintis: o kiek gi jų dirbo, nes vien per pastarąjį penkmetį pasikeitė net 26 žmonės.“
Taip nuo kalėdinio vakarėlio, juokavo komiksų kūrėjas, ir prasidėjo: sau įprastu braižu viename lape užfiksavo po kelis muziejininkus. Žmonės vaizduojami dvaro aplinkoje, tarsi stovint rūmų parteryje ir sukantis aplink ašį: dvaras su jo salėmis, Žiemos sodas, parkas, ratinė, Ūkvedžio namas, Vandens malūnas, vadinamasis bravoras, kumetynas.
Istorija vedė gilyn
„Paskui galvoju, o kiek ligi tol būta žmonių, kūrusių muziejaus istoriją? Taip ir nugrimzdau į laikus, kai muziejus dar veikė Pranciškonų vienuolyne, o dvaro rūmuose – Žemės ūkio technikumas.
Užgriebiau įvairių sričių žmones – projektuotojus, želdinių specialistus, techninius darbuotojus, kurie dirbo atkuriant sunaikintą Žiemos sodą. O po to ėjau dar giliau: argi neverti žmonės, kurie pirmieji įkūrė Kretingoje muziejų – Viktoras Lingys, Juozas Mickevičius, Ignas Jablonskis? O kurgi dar senesni dvaro kūrėjai – didikai Sapiegos, Masalskiai, Zubovai, Tiškevičiai?“ – apie piešiniais atkuriamą muziejaus istoriją, nuvedusią į šimtmečių glūdumas, pasakojo jos autorius.
„Vaikštau po muziejų kaip koks ubagas – gal kas turite to ar ano žmogaus nuotrauką, – ironizavo dailininkas. – Fotografijų paieškos nelengvos. Tarkim, Antanas Lūža buvo muziejaus fotografas, tačiau jo nuotraukų nėra net internete, kaip sakoma, batsiuvys be batų. Arba bendrovės „Damba“ vadovas Antanas Barasa – jo komanda atkūrė dvaro parko takus, atstatė fontaną „Mergaitė su skėčiu“, o jo fotografijos muziejuje nėra. Ir dėl daugybės kitų pavardžių tenka sukti galvą – kas pažinojo tą asmenį, susisiekti su šeimomis“.
Veidai – monetos dydžio
A. Patamsis tikino, kad pirmiausia iš fotografijų jis perpiešiąs didesnį vaizdą – žmogaus veidą, figūrą, o po to bendrame piešinyje veidus sumažinąs iki 2 centų monetos dydžio. Jam neužtenka atspindėti vien žmogaus pavardę ir pareigas: turi išlikti bruožai, charakteringa figūra, laikysena. O kitoje piešinio pusėje glaustai aprašo tą asmenybę.
Menininkas sakė, kad savo piešiamoje galerijoje nesilaiko nei rangų viršenybės, nei kilmės. „Čia kaip laikrodyje: visos detalės reikalingos – iškritus mažyčiam varžteliui, subyra visas mechanizmas“, – pastebėjo kūrėjas. Taip greta grafienės Sofijos Tiškevičienės sėdi ir jos anūkas Viktoras Kazimieras, ir naktinis sargas Donatas. O greta prezidento Gitano Nausėdos, dažno svečio Žiemos sode, kai vyksta lankyti tėvų kapus Darbėnuose, stovi mūsų krašto kūrėjai.
Metraščio pabaigoje abėcėlės tvarka bus nurodytos visų asmenybių pavardės. Kūrėjas pasidžiaugė, kad ieškant nuotraukų fonduose, jam padeda ir kolegos muziejininkai Danutė Šorienė, Jolanta Klietkutė, Tadas Šaulys.
Patys gelbėjo rūmus
Pildant galeriją A. Patamsis sužinojo ne tik naujų pavardžių, bet ir faktų, įvykių. Žmogiškas smalsumas veda tolyn, žinių aptinkama muziejaus archyvuose, jų atneša sutikti žmonės, tarp jų – dažnai apsilankanti buvusi technikumo dėstytoja Irena Lapinskaitė.
Kūrėją itin žavi garsaus šalies architekto Jono Zibolio asmenybė: jis pagal autentiškus senosios dvarvietės vaizdus parengė Tiškevičių rūmų atstatymo projektą. Pagal šį projektą 1972 m. buvo pradėta atstatyti vakarinį rūmų korpusą, o rytinį – rekonstruoti.
Muziejininkas mano, jei ne buvęs technikumo direktorius Petras Kriščiūnas, dvaro išvis gal nė nebebūtų. Sykį muzikos salėje ant mokinių galvų nuo lubų nukritus tinkui, P. Kriščiūnas vyko į vieną ministerijų prašyti pinigų remontui. Jam pasakė: pinigų nebus, čia – tik vietinės reikšmės architektūros paminklas, už 4 km statysim naują technikumą. Valdžia buvo numačiusi statyti naują žemės ūkio technikumą ten, kur dabar stovi „Smagratis“. Tad patys remontavo lubas, parsivilkę bėgius nuo geležinkelio.
Kitame leidinyje – dvaro profesijos
Kurdamas muziejaus galeriją, A. Patamsis tuo pat metu prisėdo ir prie aštuntos savo komiksų knygos: ši, beje, kaip ir ankstesnės, taip pat susijusios su Kretingos miesto ir dvaro istorijomis. „Naujoji knyga „Kas dvare svarbiausia“ nušvies grafų Tiškevičių laikais dvare gyvavusias profesijas – suskaičiavau, kad jų būta net 60. Be tradicinių profesijų – dvaro ūkvedžio, gydytojo, batsiuvio, siuvėjo, virėjo, valytojo, elektriko, kambarinės, kiemsargio, daržininko, – šiandieną sunku įsivaizduoti, kad grafaitės turėjo kasų šukuotojas. Tarp neįprastų profesijų – uogų nešėja, židinių kūrikas, dvare buvo per 20 krosnių ir židinių“, – kalbėjo autorius, greta kiekvieno profesijos atstovo sukūręs ir po ketureilį.
Šis A. Patamsio leidinys pirmąkart bus spalvotas – parengtas tušu ir pieštukais, jis skirtas tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.
Autorius prisipažino dar turįs idėjų parengti komiksų knygą pagal Sofijos Horvataitės Tiškevičienės dienoraštį, taip pat vaikišką knygelę apie Žiemos sode gyvenantį vikšrą: kaip jis, kopdamas fikuso kamienu pasigėrėti saulėlydžiu, šioje kelionėje tampa drugeliu.
Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
